Parodoje Pegasas atsiranda kaip personažas, kuris keliauja per skirtingus meninink* kūrinių pasaulius, nė viename jų neužsibūdamas, tačiau kiekvieną paliesdamas. Judėdamas per fotografinius vaizdus, jis palieka ženklus iš pažiūros tuščiuose peizažuose, susiduria su nepažįstamais žvilgsniais ir taip kuria naujas susitikimų situacijas. Kiekviena fotografija, savyje nešdama fiksuotos akimirkos pėdsaką, susidūrusi su žiūrovo žvilgsniu bemat tampa personažu, ribas tarp tikrovės ir vaizdinijos ardančia būtybe. Medūzos efektas – tai, reiškinys, pastebimas mūsų santykyje su vaizdais: kuo labiau vaizdas yra techniškai medijuotas, kuo daugiau jame reprezentacijos sluoksnių, tuo mažiau jis paliečia mūsų protą, širdį ar sukelia tikrumo pojūtį. “Pegasas” pirmą kartą pakėlė savo sparnus mito apie Medūzą kontekste. Pastarosios žvilgsnis akmeniu paversdavo bet ką, kas jai atsakydavo tuo pačiu. Mite ji įkūnija vaizdo galią sustingdyti tapatybę, o Persėjas ją nugali pasitelkdamas atspindį, vieną vaizdą įveikdamas kitu. Medūzos galia po jos mirties įgauna kitą pavidalą: jos galva tampa Atėnės ginklu, o iš jos kraujo gimęs Pegasas, laisvas ir nepagaunamas, galiausiai taip pat pažabojamas, kai Belerofontas jo skrydį paverčia kovos priemone. Fotografiją taip pat galime suprasti kaip šią vaizdų galią pažabojančią techniką: kiekvienas papildomas reprezentacijos sluoksnis tolina mus nuo to, ką matome, ir silpnina tiesioginį vaizdo ryšį su tikrove, sykiu užleisdamas vietą pačių vaizdų tarpusavio dinamikai. Parodoje pristatomi penkių meninink* kūriniai veikia kaip pašnekovai pokalbyje, kuriame bendravimas vyksta ne žodžiais, o vaizdais, gestais, tonais ir žvilgsniais. Kiekvienas prie šio pokalbio prisideda savaip. Atsispindėdami kameros akyje, smulkūs, vos apčiuopiami ženklai, tylūs susitarimai, judesiai ir nuojautos įgauna matomus pavidalus. Ilgainiui pasirodo, kad fotografija ne tiek atspindi pasaulį, kiek liudija tai, ką mes patys jame įstengiame įžvelgti – tai, kas mus jungia ir skiria sudėtingoje, nevienareikšmėje kasdienybėje. Kai ši kasdienybė ima tirpti, darosi sunku vienas kitam įvardyti, ką jaučiame, tad gal verta leisti kalbėti vaizdams? Tarp dokumentikos ir fikcijos pakibusios fotografijos, suteikia pavidalus nuojautoms, kuriomis dalinamės, tačiau iki galo nesuprantame ir negalime įvardyti. Kartais nelengva pasakyti, kur baigiasi tai, kas nutiko, ir prasideda tai, kas buvo sukurta.
Darbo laikas vgs metu:
IV-V 13-19; VI 14-18
Galerija įsikūrusi 1 aukšte.
Galerija yra šunims ir šunims vedliams draugiška.
Galerijoje yra tualetas, nėra mamos ir vaiko kambario.
Šv. Jono g. 1