„Tarp dangaus ir žemės“ (2025), instaliacija

Kai įgelia vapsva, ant žaizdos reikia uždėti vėsaus molio.
Kai žlunga civilizacija, žmonės dažnai ieško išsigelbėjimo gamtoje.
Ar tapyba yra žmogaus prigimties dalis?
Ar gamtoje egzistuoja kryptingas, imperinis blogis?
Gamtai tikrai būdingas atkaklus pasipriešinimas ir stulbinamas gebėjimas atsinaujinti.

Esu už Ukrainą ir Palestiną.

Andris Eglītis

Andrio Eglīčio sukurta instaliacija „Tarp dangaus ir žemės“ yra prieglobstis, kviečiantis patirti, išgyventi ir permąstyti tiek individualias, tiek kolektyvines krizes. Joje menininkas atsisako racionalios kontrolės, pasikliaudamas organiška procesų tėkme ir natūralia transformacija. Šiais tapybos darbais ir instaliacija tyrinėjamas žmogaus ir gamtos ryšys, perteikiamas gestu, potėpiu ar pasakojimu, taip siūlant alternatyvius pasaulio suvokimo būdus.

Tai ne tik paroda, bet ir patyriminė erdvė, skatinanti sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir pajusti gamtos, o ne vien žmogaus nustatytų taisyklių diktuojamą ritmą.

Andris Eglītis (g. 1981) gyvena ir kuria Rygoje. Nuo 2008 m. yra surengęs daugiau kaip 20 personalinių parodų ir dalyvavęs per 30 grupinių parodų tarptautiniu mastu. 2013 m. menininkas pelnė Purvītis premiją už ciklą „Zemes darbi“(„Žemės darbai“), o 2015 m. kartu su Katrīna Neiburga atstovavo Latvijai 56-ojoje Venecijos bienalėje. Eglītis yra kūręs teatro ir operos scenografiją, užsakomųjų darbų Latvijos Prezidento rūmams (2020) ir Latvijos nacionalinei operai (2023). 2020 m. jis inicijavo meno erdvę „Savvaļa“, veikiančią po atviru dangumi.

Tuskulėnų rimties parko koplyčia–kolumbariumas| Žirmūnų g. 1F, Vilnius

Rugsėjo 14 d. 13 val. susitikimas su menininku (anglų kalba).

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-18 val.;
rugsėjo 12 d. 12-18 val.;
rugsėjo 13 d. 12-18 val.;
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Erdvė prieinama su vežimėliu. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.

„Mėlynoji kurpelė“ (Aconitum napellus) (2025), muzikinis performansas (45 min)

Arturo Bumšteino darbai apima muziką, šiuolaikinį meną, radijo meno kūrinius, taip pat – performansus, teatro ir audiovizualinius projektus. Autoriui kūryboje svarbūs balsų archyvai, garsų kolekcijos, dekompoziciniai procesai, meno ir realybės ribos paieškos, konceptualus muzikos istorijos revizionizmas, o jo darbai dažnai siekia klausytoją įtraukti į žaidimą konvencijomis, manipuliuoti fikcija ir realybe.

Arturo Bumšteino kūrinys „Mėlynoji kurpelė“ įkvėptas išskirtinio grožio, bet itin nuodingo augalo, kurio veiklioji medžiaga akonitinas iš pradžių stimuliuoja, o netrukus paralyžiuoja nervų sistemą, sukeldama kvėpavimo nepakankamumą ir mirtį. Istoriškai šis augalas naudotas tiek kaip nuodas (pvz., strelėms medžioklei ar mirties bausmei vykdyti), tiek kaip vaistas – Tibeto homeopatinėje medicinoje jis laikomas itin vertingu, net vadinamas „medicinos karaliumi“. Nepaisant didelio toksiškumo, nedidelės akonitino dozės vis dar naudojamos tam tikruose preparatuose nuo peršalimo ar skausmo.

Šiame kūrinyje įtaigiai susijungia muzikinis performatyvumas ir farmakologinė mitologija, tyrinėjant ribas tarp grožio ir grėsmės, tarp augalo poetikos ir jo toksikologinio poveikio. Muzikinė kompozicija, paremta neprofesionalių balsų interpretacijomis, dekonstruoja klasikinės dainos žanrą, suteikdama balsui informacinę, o taip pat ir ekspresyviai emocinę funkciją. Pasirinkta erdvė tampa ne tik fonu, bet ir semantiniu performanso komponentu, kviečiančiu permąstyti žinojimo, gydymo ir nuodijimo santykius. „Mėlynoji kurpelė“ čia veikia kaip garsinis herbariumas, kurio centre – ambivalentiška augalo prigimtis, ir skleidžianti pavojų, ir gydanti.

Arturas Bumšteinas (g. 1982) – kompozitorius ir garso menininkas. Jo kūryba pristatyta daugiau nei trisdešimtyje grupinių ir septyniose personalinėse parodose, taip pat – daugelyje Europos šiuolaikinės muzikos festivalių. A. Bumšteinas yra išleidęs 50 albumų, pelnęs Europos transliuotojų sąjungos „Palma Ars Acustica“ prizą (2013), Boriso Dauguviečio auskarą (2019), rezidavęs DAAD programoje Berlyne (2017) bei Camargo Foundation rezidencijoje Prancūzijoje (2022). Menininkas nominuotas Nacionalinei bei Vyriausybės meno ir kultūros premijoms.

Muzikantai:
Salomėja Kalvelytė, Artūras Kažimėkas, Arnas Kmieliauskas, Arturas Bumšteinas.

Gyvas balsas:
Jonė Miškinytė

Įrašyti balsai:
Adolfina Kunčiūtė, Agata Orlovska, Andrėja Juškaitė, Armanda Rudelytė,  Augustina Gruzdytė, Domakinja, Elena Adejevaitė, Elmyra Ragimova, Gabrielė Griciūtė, Miglė Marcinkevičiūtė, Ugnė Uma, Agnė Jonkutė.

Lietuvos medicinos biblioteka | Kaštonų g. 7

Performanso laikai:

rugsėjo 12 d. 18 val.

rugsėjo 13 d. 14 val.

rugsėjo 14 d. 15 val.

Erdvėje yra laiptų.  Lifto nėra. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.

„0,01 sekundės“ (2025), skulptūra

Žvalgantis po kosmoso begalybę, atrandama daugybė dangaus kūnų – asteroidų, kometų ir kitų objektų, kuriems suteikiami įvairūs vardai, dažnai pagerbiant iškilius kultūros ar mokslo veikėjus. 1975 metais tarp Marso ir Jupiterio, vadinamojoje pagrindinėje asteroidų juostoje, buvo atrastas maždaug 8 kilometrų skersmens asteroidas, kuris po kelerių metų – 1984-aisiais – oficialiai pavadintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu.

Kūrinyje „0,01 sekundės“ menininkas pasitelkia mokslo faktais paremtą naratyvą ir jį interpretuoja pasitelkdamas kultūrinį simbolį – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – kaip metaforą civilizacijos trapumui ir tautinio identiteto reikšmei globalių grėsmių akivaizdoje. Asteroidas, kaip kosminė grėsmė, tampa vizualine ir konceptualia platforma apmąstyti ne tik planetos, bet ir kultūrinės atminties bei valstybingumo pažeidžiamumą. Skulptūrinis Čiurlionio įvaizdis, pakibęs likus akimirkai (0,01 sekundės) iki susidūrimo su žeme, sukuria sustabdytos katastrofos momentą – įtampą tarp išlikimo ir sunaikinimo, kur menas tampa tiek liudijimu, tiek įspėjimu.

Apie autorių

Danas Aleksa (g. 1971) 1997 metais įgijo skulptūros magistro laipsnį Vilniaus Dailės akademijoje. 2012-aisiais tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu. Menininkas aktyviai dalyvauja personalinėse bei grupinėse parodose, tarptautinėse rezidencijose. D. Aleksos kūriniai yra papildę Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų viešąsias erdves.

Vilniaus universiteto Idėjų observatorijos parkas |K. Čiurlionio g. 29

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-18 val.
rugsėjo 12 d. 9-18 val.
rugsėjo 13 d. 9-18 val.
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Ekspozicija įsikūrusi parke. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.

„Tai, ko nenorime matyti“ (2023) 

Videoperformansas (8,43 min.)

Gabijai Švanaitei kūryba – tai savirefleksijos būdas, leidžiantis tyrinėti vidinius procesus ir atpažinti tiek asmenines, tiek kolektyvines patirtis. Dar studijų metais menininkė pradėjo domėtis skulptūriškumu ir performanso menu – šis posūkis nuo tradicinės tekstilės praktikos paskatino ją eksperimentuoti su kūnu kaip pagrindine meninės raiškos priemone.

Videoperformansas „Tai, ko nenorime matyti“ gimė iš supratimo, kad tariamai ramūs laikai – tai tik iliuzija. Gyvename nuolatinių pokyčių sraute, kuriame viskas aplink kinta, netenka aiškių formų, o stabilumo siekis vis dažniau pasirodo esąs tik miražas. Šie pasaulio virsmai skatina permąstyti savo tapatybę ir kviečia žengti į pokytį – net jei jis nepatogus, neaiškus ar bauginantis.

Darbo centre – kūnas, tampantis beveik monolitiniu objektu. Per fizinę įtampą ir nuovargį atveriamas kelias į jusliškai nepažintą, liminalią būseną – laikiną savęs praradimą, būseną tarp „buvo“ ir „bus“. Šiame tarpsnyje gimsta poreikis nusimesti tai, kas tapo našta, atsisakyti pasenusių tapatybės formų ir priimti pokyčius kaip augimo sąlygą.

Gabijos Švanaitės darbas – tai jautri kvietimo reflektuoti transformacijas tiek viduje, tiek išorėje išraiška, kurioje kūnas tampa ne tik meno objektu, bet ir pokyčio metafora.

Kūrybinė komanda: Laurynas Kamarauskas, Vytenis Jankauskas, Klaudija Adelė Armonavičiūtė, Virginija Kemeželytė Šiaučiūnė, Aidas Šiaučiūnas.

Apie autorę

Gabija Švanaitė ( g. 1997) yra jaunos kartos menininkė. 2023 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tekstilės meno ir dizaino bakalaurą. Savo praktikoje daugiausia vadovaujasi empiriniu meno kūrybos principu, nesusiedama savęs su konkrečiomis kūrybinėmis medijomis.

Lukiškių kalėjimas 2.0| Lukiškių skg. 6

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-19 val.
rugsėjo 12 d. 12-19 val.
rugsėjo 13 d. 12-19 val.
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Erdvėje yra laiptų.  Lifto nėra. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.

„Laidi“ (2023). Video 38 min., fotografijos.

Dokumentiniame filme „Laidi“ pasakojama apie paskutinius Laidi pradinės mokyklos, įsikūrusios Laidi dvare pietvakarių Latvijoje, veiklos metus. 2021 m. rudenį menininkė Ieva Epnere atvyko į kūrybinę rezidenciją tyrinėti šio krašto istorijos. Viešnagės metu ji kartu su mokyklos teatro grupe ir choreografe Elīna Gediņa sukūrė pasirodymą „Laidu leģendas“ („Laidu legendos“). Sužinojusi, kad Kuldigos savivaldybė nusprendė uždaryti šimtmetį veikusią mokyklą, Epnere pradėjo filmuoti kasdienį gyvenimą ir atsisveikinimo šventės laukimą. Taip gimė dokumentinis filmas, kuriame bendruomenė fiksuojama permainų akivaizdoje visais metų laikais.

Šiame darbe Ieva Epnere meistriškai derina dokumentinį kiną ir subtilius performatyvius gestus, kurdama meditaciją apie lėtą Latvijos kaimo bendruomenės nykimą. Laidi pradinės mokyklos uždarymas tampa daugiau nei vietinės reikšmės įvykiu – jis perkonstruojamas kaip universali netekties, atminties ir kultūrinės tęsties trapumo istorija. Filmą lydinčios fotografijos veikia ne tik kaip dokumentacija, bet ir kaip meditatyvūs paveikslai, sustiprinantys visą kūrinį persmelkiantį rimties ir virsmo jausmą. Šiuo daugiasluoksniu požiūriu „Laidi“ yra elegija: tyki, preciziška ir giliai politiška dėmesiu erdvėms ir istorijoms, kurios dažnai lieka paraštėse.

Kūrybinė komanda: operatoriai Valdis Celmiņš ir Baiba Kļava, montažo režisieriai: Andra Doršs, Ieva Epnere, kompozitorius Kārlis Auziņš, garso režisierius Edvards Broders, garso operatorius Arvīds Ceļmalis.

Ypatinga padėka skiriama Laidi pradinės mokyklos vaikams ir darbuotojams.

„I wish I could tell you / I wish you could tell me“ (2025) Fotografija, objektai,  instaliacija

Asmeninės patirtys Ievos Epnere kūryboje neretai tampa atspirties tašku apmąstant platesnes kolektyvines temas, tokias kaip tapatybė, atmintis ar istorija. Projektas „I wish I could tell you / I wish you could tell me“ gimė po jos tėvo mirties, paženklinusios jos kūrybinės krypties pokytį. Čia menininkė pirmą kartą kamerą nukreipia į save ir pasitelkia savirefleksiją kaip būdą tyrinėti šeimos santykius ir atminties perdavimą iš kartos į kartą.

Kūrinys atspindi savęs permąstymo procesą, kai asmeninė netektis tampa prizme, per kurią iš naujo peržiūrima savo vieta platesniame naratyve. Įsigilindama į savo šeimos istoriją ir atrasdama pamirštus ar nežinomus fragmentus, Epnere tyrinėja, kaip individualios istorijos susijungia su kolektyvine tapatybe ir kultūrine atmintimi.

Šiuo darbu menininkė taip pat praplečia fotografijos ribas – ji spausdina vaizdus ant nestandartinių medžiagų ir kuria skulptūrinio pobūdžio fotografines instaliacijas. Šiais taktiliniais, į objektus panašiais darbais ištrinamos ribos tarp vaizdo ir formos, taip pabrėžiant mintį, kad atmintis ir tapatybė yra daugiasluoksnės, fragmentiškos ir nuolat rekonstruojamos.

Apie autorę

Ieva Epnere (g. 1977) gyvena ir kuria Rygoje. Ji yra įgijusi magistro laipsnį Latvijos dailės akademijoje ir baigusi podiplominę HISK programą Gente (2011–2012 m.). Jos kūryba plačiai pristatyta tarptautiniu mastu: „steirischer herbst 24“ (Austrija), IMMA, (Airija), „Fogo Island Gallery“ (Kanada), „Art in General“ (JAV), DAAD galerijoje (Vokietija), Vienos „Kunsthalle“ (Austrija) bei RIBOCA1 bienalėje. Menininkės darbų yra viešose ir privačiose kolekcijose, įskaitant Latvijos nacionalinį dailės muziejų, Malmės dailės muziejų ir „Contretype“. 2019 m. kūrėja pelnė Purvītis premiją už personalinę parodą „Sea of Living Memories“ šiuolaikinio meno centre KIM? Rygoje ir tais pačiais metais gavo DAAD „Artists-in-Berlin“ programos stipendiją.

 Vilniaus g. 25 (įėjimas per arką į vidinį kiemą)

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-19 val.
rugsėjo 12 d. 12-19 val.
rugsėjo 13 d. 12-19 val.
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Artimiausios stotelės – Vinco Kudirkos aikštė (2, 3, 6, 12, 15, 20 troleibusai; 1G, 2G, 11, 53, 88, 88N, N1, N4, N5, N6, N8 autobusai), Operos ir baleto teatras (4, 10, 17 troleibusai; 43, 46, 52, 56 autobusai). Artimiausios stovėjimo aikštelės – Gedimino pr. 9 bei Operos ir baleto teatro stovėjimo aikštelė. Ekspozicija įsikūrusi 4 aukšte, yra laiptai, kuriais patenkama į patalpas. Vieta draugiška lankytojams su šunimis ir šunimis vedliais. Nėra sanitarinių patalpų, nėra mamos ir vaiko kambario.

„Būtinybės transformacija“ (2024), kinetinis objektas

Kūrinys, vos pakilęs nuo žemės, sklendžia erdvėje tarsi gyva, kvėpuojanti skulptūra. Gigantiška motininė forma sudaro centrinį objektą. Ją aplipę balti objektai, kurie kartu su pagrindine forma palaipsniui prisipildo oro. Humanoidinės figūros tarsi atgyja ir virsta galinga, dinamiška mase, įkūnijančia kolektyvinį pokyčių ir atsinaujinimo troškimą. Instaliacija vaizdžiai parodo, kaip individualūs troškimai susilieja į bendrą transformacijos srautą ir tampa stipria socialinių pokyčių metafora.

Autorius žmones apibūdina kaip „lašus, kurie sukuria upes“. Jų tekėjimas nepaiso jokių užtvankų ir kliūčių. Dėl bendros vizijos susivieniję žmonės pajėgūs įveikti bet kokias ribas – fizines, geografines, politines ar simbolines. „Būtinybės transformacija“ parodo sudėtingą asmens ir socialinės struktūros sąveiką bei tai, kaip ši struktūra – kaip gyvas organizmas – nuolat kinta dėl politinių, socialinių ir individualių jėgų. Instaliacija taip pat skatina pamąstyti apie kiekvieno iš mūsų vaidmenį formuojant bendrą realybę.

Apie autorių

Kęstutis Svirnelis (g. 1976) gyvena ir kuria Štutgarte. 2002 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2002–2009 m. studijavo Štutgarto valstybinėje dailės akademijoje pas prof. Wernerį Pokorny, prof. Micha Ullmaną ir prof. Christianą Jankowskį, įgijo laisvosios skulptūros diplomą. 2010 m. tapo garsaus menininko Christiano Jankowskio studentu. K. Svirnelis dalyvavo daugybėje parodų Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Korėjoje ir JAV.

VILNIUS TECH „LinkMenų fabrikas“ | Linkmenų g. 28

Įvažiavimas/įėjimas nuo Linkmenų gatvės. Linkmenų 28-3.

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-19 val.
rugsėjo 12 d. 12-19 val.
rugsėjo 13 d. 11-17 val.
rugsėjo 14 d. 11-16 val.

Ekspozicija pirmame aukšte, tačiau yra slenkščių. Lifto nėra. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.

„Susitikimas“ (2014, 2025), video (19,11 min), instaliacija

Kristaps Epners kūryboje reflektuojama jaudinanti ištvermės ir pasipriešinimo istorija sunkiausiais sovietinės priespaudos laikais. Beveik kiekviena Latvijos šeima buvo nukentėjusi nuo 1940-ųjų masinių trėmimų, kurie kelia slogų klausimą: kaip tiek daug žmonių ištvėrė tremtį bei mirtį nepasipriešindami?

1954 m. Kengyro sukilimas, kurio metu kaliniai trumpam buvo perėmę lagerio kontrolę, buvo reta pasipriešinimo kibirkštis. Įkalintieji išvijo sargybinius, įsteigė savivaldą, bei panaikino atskirtį tarp vyrų ir moterų. Šiuo trapios laisvės laikotarpiu skirtingų sluoksnių žmonės užmezgė gilų ryšį: jie dalijosi istorijomis, atrado meilę, dainavo ir šoko. Taip pat ieškojo išradingų būdų komunikuoti su išoriniu pasauliu. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, jis tapo lūžio tašku: lagerių gyvenimo sąlygos pamažu lengvėjo, valdžia pradėjo paleisti politinius kalinius. Net atšiauriausiomis sąlygomis žmogaus dvasia rado būdų priešintis ir viltis.

Kūrinyje „Susitikimas“ („Encounter“) apmąstoma įtampa tarp trapumo ir tvirtumo, tarp tylos ir išraiškos. Kūrinys veikia ribinėje erdvėje tarp įkalinimo ir laisvės, kuroje net subtiliausi gestai tampa pasipriešinimo aktais. Čia bendravimas interpretuojamas ne kaip žinios perdavimas, bet kaip viltis: žinutės, paleidžiamos į tuštumą nežinant, ar pasieks adresatą, vis tiek yra gyvybiškai svarbios savo intencija. Epners tyrinėja išnykimo poetiką – jis klausosi atkakliai tylaus žmogaus balso, besipriešinančio naikinimo sistemoms. Taip gimsta apmąstymai apie vėjo, šviesos ir prisilietimo atminties nešamą būtį – trumpalaikę, efemerišką, tačiau atkaklią.

Menininkas reiškia gilią padėką pokalbių partneriams, buvusiems šio lagerio kaliniams Ausmai ir Dzintarui.

Kristaps Epners (g. 1976) gyvena ir kuria Rygoje. 2003 m. Latvijos dailės akademijoje įgijo vizualinės komunikacijos magistro laipsnį. 2017, 2019 ir 2023 m. K. Epners buvo nominuotas Purvītis premijai. Jo darbai nuolat eksponuojami Latvijoje ir tarptautiniu mastu: „Flughafen Tempelhof“ (Vokietija), Talino dailės salė (Estija), „Den Frie“ modernaus meno centras (Danija), Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Rygos Rotko muziejus ir kt.

Vilniaus g. 25 (įėjimas per arką į vidinį kiemą)

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-19 val.
rugsėjo 12 d. 12-19 val.
rugsėjo 13 d. 12-19 val.
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Artimiausios stotelės – Vinco Kudirkos aikštė (2, 3, 6, 12, 15, 20 troleibusai; 1G, 2G, 11, 53, 88, 88N, N1, N4, N5, N6, N8 autobusai), Operos ir baleto teatras (4, 10, 17 troleibusai; 43, 46, 52, 56 autobusai). Artimiausios stovėjimo aikštelės – Gedimino pr. 9 bei Operos ir baleto teatro stovėjimo aikštelė. Ekspozicija įsikūrusi 4 aukšte, yra laiptai, kuriais patenkama į patalpas. Vieta draugiška lankytojams su šunimis ir šunimis vedliais. Nėra sanitarinių patalpų, nėra mamos ir vaiko kambario.

„Sustingę vandenys“ (2025), instaliacija, garsas – Simon Gimelstein

Vilniaus universiteto Rektoriaus auloje pristatoma Mildos Dainovskytės kvapų ir garso instaliacija „Sustingę vandenys“, įkvėpta XVI a. Europoje išplitusio dirbtinių urvų (it. grotta) reiškinio. Kuriant šias dirbtines uolas ir urvus dvarų parkuose, buvo siekiama suformuoti atokias erdves – tarsi atsiskyrimo vietas, skirtas mąstymui, pabėgimui nuo kasdienybės. Nors tokios erdvės paskirtis išliko panaši ir šiandien, jų forma kito – nuo dekoratyvių, teatrališkų konstrukcijų iki bandymų kuo tiksliau atkartoti natūralią gamtą, jos netobulumus ir atsitiktinumus, siekiant sukurti iliuziją, jog tai – natūralios kilmės objektai.

Lankytojai kviečiami pasitelkti uoslę ir tyrinėti konceptualius kvapus – tarp „tikra“ ir „netikra“, tarp natūralumo ir imitacijos slypintį pasaulį. Ši kvapų takoskyra tampa pagrindu apmąstyti ne tik sensorinius patyrimus, bet ir platesnes žmogaus santykio su aplinka temas. Kvapas – vienas intymiausių pojūčių, stipriai susijęs su atmintimi ir emocijomis – šiuo atveju tampa būdu suteikti erdvei istorinį ir emocinį krūvį. Jis veikia tyliai, tarsi nematomas pasakojimas, kviečiantis įsiklausyti į tai, kas neapčiuopiama, bet juntama. Instaliacija ne tik tiria kvapo kaip medijos galimybes, bet ir kelia klausimą, kiek dirbtinumas gali būti įtikinamas ar net pranokti natūralią patirtį, taip tęsdama grotos tradiciją, kurioje žmogus, imituodamas gamtą, kuria naują, savo suvokimą atspindinčią tikrovę.

Instaliacija įsikomponuoja į Rektoriaus aulos erdvę, kurios sienas puošia Antano Kmieliausko freska. Joje kasdienybės darbuose paskendę personažai darniai dera su antikinės mitologijos ir religijos siužetais. Šiai vizualinei visumai atliepia kompozitoriaus Simon Gimelstein kurtas garso kūrinys.

Milda Dainovskytė baigė grafikos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kūryboje naudoja įvairias medijas – grafiką, kvapus, garsą, video, archyvinius tyrimus. Nuo 2018 m. aktyviai dirba ir kaip kuratorė, kartu su Laurynu Skeisgiela įkūrė kuratorių duetą „Lokomotif“. 2020–2023 m. kartu su Vyteniu Buroku kuravo „JCDecaux premija“ parodas, įgyvendino ne vieną projektą netradicinėse ar periferinėse erdvėse. M. Dainovskytė dalyvavo parodose Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Simon Gimelstein – jaunosios kartos kompozitorius, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje. 2022 m. baigęs kino kompozicijos studijas Huddersfield’o universitete Didžiojoje Britanijoje, šiuo metu tęsia magistro studijas LMTA, prof. Vaclovo Augustino klasėje. Gilinasi į taikomąją muziką, skirtą kino filmams, meninėms instaliacijoms, bendradarbiauja su kitais muzikos kūrėjais, kitų sričių menininkais.

Vilniaus universiteto Rektoriaus aula  | Universiteto g. 3, 2 a.
Eiti nuo Prezidentūros kiemelio vartų pusės, užlipus prie Kristijono Donelaičio paminklo, įeiti per pagrindinį įėjimą.

Lankymo laikas:

rugsėjo 11 d. 16-19 val.
rugsėjo 12 d. 12-19 val.
rugsėjo 13 d. 12-19 val.
rugsėjo 14 d. 12-16 val.

Artimiausios stotelės: MO muziejus, Dailės akademija. Artimiausia stovėjimo aikštelė – Gaono g. 1 / Dominikonų g. 15. Ekspozicija įsikūrusi 2 aukšte. Yra laipų. Lifto nėra. Nėra lankytojams pritaikytų sanitarinių patalpų.